Muzikos istorija

Muzikos istorija prasideda anksčiau nei buvo parašytas žodis, ir yra ypatingai susijusi su įvairių kultūrų individualumo išraiška. Tai ištisi šimtmečiai ir tūkstantmečiai. Muzika daug įtakos turėjo žmogui, o tuo tarpu jis – civilizacijos aušrai. Pradinės muzikos išraiškos randamos Indijoje, Sama Vedoje. Populiarūs muzikos stiliai plačiai varijavo nuo kultūros iki kultūros, nuo periodo iki periodo. Skirtingos kultūros grojo skirtingais instrumentais, naudojo skirtingas technikas. Pati muzikos istorija yra muzikologijos ir istorijos papildomas dalykas, studijuojant istoriją, muzikos istorija pateikiama chronologiškai, pirmiausia nuo Vakarų pasaulio. Muzika taip pat dažnai naudojama įvairioms propagandoms.

Kad būtų lengviau orientuotis, muzikos (kaip ir kitų menų bei kultūros) istorija skirstoma laikotarpiais – epochomis. Išskirtinos šios pagrindinės muzikos raidos epochos:

• Senovė (nuo seniausiųjų laikų iki V amžiaus)
• Viduramžiai (nuo V iki XV amžiaus)
• Renesansas (XV amžius – XVII amžiaus pradžia)
• Barokas (XVII amžius – XVIII amžiaus vidurys)
• Klasicizmas (XVIII amžiaus antroji pusė – XIX amžiaus pradžia)
• Romantizmas (visas XIX amžius)
• Naujieji laikai (visas XX amžius)

(modernizmas)

Daug ginčijamasi dėl padalinių ir muzikos grupavimo bei suskirstymo, taip pat kaip ir dėl muzikos apibrėžimo. Vieni platesnių žanrų yra klasikinis ir populiarusis (arba komercinis) žanrai. Populiariajam priklauso rokenrolas, kantri ir folk muzika.

Kiekvienos epochos muzika gali būti skirstoma į dar smulkesnius periodus. Pavyzdžiui, viduramžių muziką muzikologai skirsto dar į grigališkojo choralo, o kartais netgi į romaninį bei gotikos stilius (romaninis bei gotikos stiliai ryškiausi architektūroje), tarp baroko ir klasicizmo išskiria rokoko bei galantiškojo stiliaus muziką, o tarp romantizmo ir XX a. muzikos – impresionizmą. Pati XX a. muzika turi dar visokiausių krypčių: tai ekspresionizmas, atonalizmas, neoklasicizmas, avangardizmas, neoromantizmas, minimalizmas ir t. t.

Dažnai nesutariama, kas vadinama „realiąja“ muzika: vėlesniojo periodo Bethoveno styginių kvartetai, Stravinsko baletai, serializmas, ‚bibop‘-eros džiazas, repas, pankrokas ir elektronika vos tik pasirodę ilgą laiką kritikų buvo vadinami tiesiog ne muzika.

Terminas world music atsirado, kai įtakos ir populiarumo įgijo muzika ne iš Europos, todėl taikomas muzikai ne iš Europos, nors terminą sugalvojo Wesleyan universitete, taikydami apibrėžimą visiems įmanomiems muzikos žanrams, nepamirštant ir Europos kultūrinių tradicijų. (akademiškai, šis terminas XX-ojo amžiaus viduryje buvo pakeistas į „etnomuzikologiją“ – nepatenkinantį naujadarą.)

Muzikos žanrai kaip ir dabartinė muzika, dažnai apibrėžiami pagal tradiciją ir prezentaciją. Kadangi dauguma klasikinės muzikos yra akustinė ir atliekama individualiai arba grupėmis, tai dauguma darbų ir vadinami klasikiniais – nesvarbu net jeigu tai būtų įrašai. Kai kurie darbai, kaip Geršvino (Gershwin) Rhapsody in blue taikomi ir prie džiazo, ir prie klasikinės muzikos.

Kai tautoms tapo lengviau komunikuoti, jų muzikos stilius papildė kiti atėję stiliai. Pvz., Jungtinių valstijų bluegrass stiliaus muzikoje vyrauja Anglo-airiškos, škotiškos, airiškos, vokiškos ir kiek afro-amerikietiškos instrumentalo ir vokalo tradicijos, kurios tarpusavyje turėjo susijungti JAV multi-etninėje „tautų katilo“ visuomenėje.